IR35, arba ne darbo užmokestis, kaip dabar paprastai vadinama, įsigaliojo 2000 m. balandžio mėn. kaip būdas HMRC rinkti mokesčius ir nacionalinio draudimo įmokas (NIC) iš persirengusių darbuotojų.
Užmaskuotas darbuotojas – tai darbuotojas, teikiantis paslaugas klientams per tarpininką, pvz., ribotos atsakomybės bendrovę, kuris kitu atveju būtų darbuotojas, jei būtų naudojamasi tarpininku. Kadangi dauguma rangovų, kurie veikia per ribotos atsakomybės bendroves, yra vieninteliai direktorius ir akcininkas, jie vadinami asmeninių paslaugų įmonėmis (PSC). Iki 2017 m. visi rangovai, dirbantys per PSC, galėjo nustatyti savo IR35 statusą ir teisėtai sutaupyti iš pajamų mokesčio ir nacionalinio draudimo, kaip įmonė, teikianti paslaugas galutiniam klientui.
HMRC padarė išvadą, kad per daug asmenų, turinčių PSC, veikė panašiai kaip darbuotojai ir vengė mokėti teisingą mokesčių ir NIC sumą. Todėl 2017 m. balandžio mėn. viešajame sektoriuje buvo įvestas ne darbo užmokesčio skaičiavimas, siekiant kovoti su šiuo suvokiamu mokesčių vengimu pasitelkiant tarpininkus viešojoje srityje. Įvedus teisės aktus, atsakomybė už užimtumo statuso nustatymą perkelta nuo asmens, dirbančio per tarpininką, jį įdarbinančiam viešojo sektoriaus klientui.
Dėl ne darbo užmokesčio skaičiavimo reformos mokesčių mokėtojas (paprastai viešojo sektoriaus galutinis klientas arba įdarbinimo agentūra) buvo atsakingas už pajamų mokesčio ir NIC apskaitą ir mokėjimą HMRC darbuotojo vardu. Kadangi dauguma sutarčių pareigų viešajame sektoriuje dėl darbo pobūdžio patenka į IR35, geriausios darbo užmokesčio apskaičiavimo galimybės viešajame sektoriuje dabar yra skėtinės įmonės arba agentūra PAYE.
